Tokios antraštės naujienų portaluose pastaruoju metu pasirodo vis dažniau. Visuomenė tam, žinoma, negali likti abejinga — dingusiųjų artimiesiems desperatiškai prašant pagalbos, žmonės geranoriškai buriasi į paieškos grupes, padeda policijai aiškintis įvykio aplinkybes ir vieningai ieško atsakymo į klausimą „kodėl?“. Kodėl tokių atvejų daugėja? Kodėl jaunas žmogus pasirenka tokią tragišką baigtį? Ką mes, suaugusieji galime padaryti, kad užkirstume kelią nelaimei? Kaip apsaugoti paauglius nuo destruktyvaus elgesio?

Nepilnamečiai — viena jautriausių ir pažeidžiamiausių visuomenės grupių, reikalaujanti ypatingo dėmesio ir pastabumo. Problemos, su kuriomis be didelio vargo susitvarkytų suaugęs, paaugliui gali tapti pražūtingomis: „šiandien visi susiduriame su dideliais iššūkiais, o paaugliams jie dar sudėtingesni. Esminis skirtumas, kad paaugliai neturi patirties, kaip susitvarkyti su tokiais išbandymais, ir gręžiasi į suaugusius“ — pastebi knygos „Paauglystė — misija įmanoma“ autorė ir psichologė Vilma Mažeikienė. Todėl privalome užtikrinti kompleksinę paramą, o tam būtinas mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas.

Apie paauglių savęs žalojimą, patyčias, agresiją, priešiškumą, smurtą ir suicidines mintis kalbėti nelengva, tačiau būtina. Nes kas, jei ne mes, apsaugos mūsų vaikus.

Mieli mokytojai, specialistai ir tėveliai,