Skirtingos patirtys kiekvieną iš mūsų paveikia skirtingai. Kartais tai, ką laikome traumuojančia patirtimi, kažkam yra absoliučiai įprasta ir nedaro stipresnio psichologinio poveikio. Tačiau neturėdami tinkamų žinių ir negalėdami atpažinti tokios patirties ženklų, galime subjektyviai nuspręsti ir imtis „situacijos tvarkymo“. Tuo pačiu metu pro akis gali praslysti pakitęs ramaus vaiko elgesys, į kurį neatkreipsime dėmesio, tačiau gali būti, kad vaikas išgyvena objektyviai žiūrint įprastą situaciją. Turime išmokti stebėti vaiko elgseną, jos pokyčius ir žinoti, kur kreiptis pastebėjus nerimą keliančių ženklų. Kaip juos atpažinti?